Straipsniai apie mus

 

Vasarą mokytojai tampa verslininkais

Asta ir Robertas Mosėjai baidarių nuomos ėmėsi ne iš gero gyvenimo

Asta ir Robertas Mosėjai baidarių nuomos ėmėsi ne iš gero gyvenimo. Autorės nuotrauka

Tytuvėnų gimnazijos mokytojai vasarą pamiršta mokyklinius rūpesčius ir visa širdimi panyra į baidarių nuomos verslą.

Baidarių nuoma užsiimantys pedagogai vos spėja suktis, nes aktyvaus turizmo mėgėjų sparčiai daugėja. Susipažinti su srauniomis bei vaizdingomis Dubysos, Kražantės ir Virvytės upėmis atvyksta baidarių sporto mėgėjai iš Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, kitų miestų.

Ne iš gero gyvenimo

Robertas neslėpė, kad šitokio verslo jie ėmėsi ne iš gero gyvenimo. Mokytojų atlyginimai buvo dagiau nei kuklūs, šeimoje augo trys sūnūs, kurie kasmet vis labiau „grasino“ užaugti ir neišvengiamai artėjo ta diena, kai reikėjo leisti vaikus į mokslus. Tad buvo būtina kažko griebtis.

Pirmoji baidarė

R.Mosėjus sako, kad baidarių nuoma jų šeimos verslu tapo neatsitiktinai, o kai per atminties rėtį persijoja prabėgusius metus, paaiškėja, kad netgi jų vestuvinė dovana buvo baidarė. Kai giminaičiai ir artimieji „sumetė“ pinigų jaunavedžiams, kad šie patys sau nusipirktų jiems mielą vestuvinę dovaną, jie nieko mielesnio už baidarę nerado. „Taigi, už 236 rublius nusipirkome sulankstomą baidarytę, tada tai buvo dideli pinigai, bet jautėmės laimingi. Sulankstoma baidarė – labai patogi: užsimetei ant nugaros, sėdai į traukinį ir dardi prie sraunesnės upės“. Tačiau netrukus baidarę teko pakišti po lopšiu, jaunatvišką nerūpestingumą keitė šeimos rūpesčiai, kol po daugelio metų Roberto mokiniai nesusidomėjo mokytojo namuose ant sienos kabančiu daiktu. Mokiniams tai buvo tikra atrakcija, dar nematyta pramoga, o netrukus po visus Tytuvėnus pasklido garsas apie mokytojo baidarę, atsirado netgi prašančiųjų ją išnuomoti. „O kodėl gi ne, – tuomet pagalvojau. – Jei jau šitokia paklausa, tai reikalinga ir pasiūla. Štai taip viskas ir prasidėjo“.

Pradžia buvo sunki

Mosėjai rimtai baidarių nuomos verslo ėmėsi prieš penketą metų. „Pradžia buvo beprotiškai sunki. Nebuvo patirties ir pinigų. Reikėjo imti paskolą, o bankai su mumis nė kalbėtis nenorėjo. Ir šiandien šis verslas bankininkams nėra įdomus. Vargais negalais nusipirkome pirmąsias aštuonias baidares. Reklama apie mūsų paslaugą buvo perduodama tik iš lūpų į lūpas, tad didelio turistų antplūdžio pirmaisiais metais nė būti negalėjo. Be to, pirmųjų išvykų metu plaukiant po Lyduvėnų tiltu po karo likę senojo tilto metaliniai strypai supjaustė baidares, nebežinojau ko stvertis. „Šiandien aš žinau, kaip jas suklijuoti ir tai darau mikliai. O tada…“ – prisiminė sunkią pradžią Robertas. Bet čia pat pasidžiaugė, kad, nepaisant visų sunkumų, per pirmąją vasarą uždirbo 4 tūkst. litų. O tai mokytojų šeimai buvo dideli pinigai.

Kai sūnūs ėmė „grasinti“ užaugsią, tėvui teko prasimanyti verslą. Nijolės Petrošiūtės nuotrauka

Kai sūnūs ėmė „grasinti“ užaugsią, tėvui teko prasimanyti verslą. Nijolės Petrošiūtės nuotrauka

Verslas klesti

Antrasis baidarių sezonas Mosėjams buvo dar pelningesnis, į Lietuvos upes išleido jau dešimt baidarių, dar kitais metais – dvylika. Šiandien mokytojų kieme turistų laukia 31 baidarė. „Reikalai įsisuko tada, kai pasamdėme rimtą firmą, kuri sukūrė mūsų interneto tinklalapį. Lankytojų svetainėje šiandien turime labai daug, susidomėjimas didžiulis, tad vos spėjame suktis“.
Robertas sakė, kad nemažai jo klientų yra išlikę nuo pirmųjų dienų. „Jie man artimi, juos net šuo atpažįsta ir nebeloja“. Pastaraisiais metais itin padaugėjo aktyvaus sporto mėgėjų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Robertas sakė, kad baidarės, bet kada sumanęs, nebeišsinuomosi. Jos užsakinėjamos iš anksto, gerokai prieš atostogas.

Su infrastruktūra – prastai

Robertas galvoja apie dar didesnę savo verslo plėtrą. Bet kartu atsiranda ir nerimas dėl pastarųjų metų ekonominės krizės, infliacijos. „Šiemet jau akivaizdžiai pastebime, kad žmonės ima taupyti pramogų sąskaita. Kaip ant mielių kylant degalų kainoms, išvykos baidarėmis darosi brangus malonumas. Baidarės nuomos kaina, atrodo, nedidelė, bet ją reikia nuvežti prie upės, parvežti. O kai atstumai nemaži, tai ir kaina nemaža susidaro. Nors transportavimo kaina neturėtų būti didesnė už pačią paslaugą“.
Kita priežastis, prilaikanti R.Mosėjų, yra labai prastai išplėtota infrastruktūra: tiesiog tragiški privažiavimai prie upių, beveik nėra baidarininkams išsilaipinti skirtų aikštelių, o jei kokia ir atsiranda, tai iki jos neįmanoma privažiuoti automobiliu, o iškylautojai vis dažniau pageidauja ir daiktų pervežimo paslaugos, t. y. norėtų, kad jų daiktai būtų vežami paskui baidarę.
Dar kaip vieną iš blogybių mokytojas paminėjo iškylautojų girtavimą. Tiesa, tokių iškylautojų nėra daug, bet reikia apie tai kalbėti. Kur svaigalai, ten kaprizingos nuotaikos, nepagrįstos pretenzijos. „Toks „aptuisęs“ iškylautojas, jei prie baidarės neprisikabins, tai liksi kaltas dėl prasto oro, neįtiks upės srovė…“ – pasakoja mokytojas.

Gamtos vaikai

Bet dauguma iškylautojų, anot Roberto, yra gamtos žmonės. Jie pagarbiai elgiasi su upe, jos pakrantėmis, niekada nepalieka šiukšlių ir netgi kitų paliktas surenka. Kartais kartu su baidarėmis jis parsiveža ir maišus šiukšlių, surinktus jo klientų. Dažnai iškylautojams pabūna ir gidu, parodo vaizdingesnes vietoves, paaiškina, kaip jas surasti, kaip į piliakalnį užkopti. „Mes net istoriją apie „grizlinį“ bebrą, gyvenantį Dubysoje, sukūrėme. Ypač jos klausytis patinka vaikams“. O vaikų būna beveik kiekvienoje baidarėje. Vis daugėja iškylaujančių šeimomis, giminėmis. Labiausiai paklausios baidarės yra savaitgaliais, švenčių dienomis, tačiau netrūksta ir pageidaujančiųjų paplaukioti vidury savaitės, taip praleisti dalį atostogų.

Nieko už dyką

R.Mosėjus neslėpė, kad iš baidarių nuomos jis šiuo metu uždirba nemažai. „Nors uždarbio sąvoka kiekvienam yra skirtinga. Kas man atrodo daug, kitam gali tik gailią šypseną kelti. Galiu pasakyti tik tiek, kad per vasarą uždirbu triskart daugiau nei per visus mokslo metus maksimaliu krūviu dirbdamas mokykloje. Bet dirbti reikia daug. Visą vasarą iš mašinos neišlipu beveik po 10–12 ir daugiau valandų. Per vieną savaitgalį nuvažiuoju apie 800 kilometrų žvyrkeliais ir sunkiai pravažiuojamais keliukais. Be to, dirbame visa šeima: žmona Asta ir visi trys sūnūs, kurie netgi draugų pasikviečia. Juk reikia baidares sutvarkyti, išplauti, pakrauti ir iškrauti. Tai ne vieno žmogaus darbas. Dar turiu tokią budinčią brigadą, kuri, reikalui esant, skuba baidarininkams į pagalbą“.
R.Mosėjus prisipažino, kad bent vieną savaitę prieš rugsėjį pasiilsi, kad į mokslo metų pradžios šventę neateitų it nuvarytas kuinas. O be mokyklos, sako, irgi negalintis gyventi. Buvo pora kartų iš jos pabėgęs: „Bet argi galima pabėgti nuo savęs. Aš gi – mokytojas.“